logo
Новая газета. Балтия
search
СюжетыОбщество

Maištaujantys stadionai

Maištaujantys stadionai
Фото: Kievo "Olimpijskij"

Tęsiasi futbolo sirgalių ir nekilnojamojo turto vystytojo Arvydo Avulio priešprieša dėl Vilniaus “Žalgirio” stadiono. Sirgaliai suabejojo galimais Avulio nuostoliais ir antrą kartą kreipėsi į generalinę prokuratūrą. Tačiau Avulis vis dar gali atsirevanšuoti po nesėkmės statant prekybos centrą “Troickij” Kijeve 2007 metais. Šis prekybos centras trukdė Ukrainos nacionalinio sporto komplekso “Olimpijskij” renovacijai, o kartu ir Ukrainos pasirengimui Europos futbolo čempionatui Euro – 2012, todėl vėliau buvo nugriautas.

Vertimas iš rusų kalbos. Originalas: Бунтующие стадионы​

Trumpa priešistorė

Nuo praėjusio rudens futbolo sirgaliai kovoja dėl “Žalgirio” stadiono teritorijos išsaugojimo sporto reikmėms. Būtent tuomet visuomenė sužinojo, kad bendrajame miesto plane ir detaliojo plano aiškinamajame rašte stadionas yra išlikęs, ir prievolė jį statyti įtvirtinta dokumentais. Nepaisant šių faktų, Arvydas Avulis, "Hanner" kompanijos vadovas ir savininkas, planuoja „Žalgirio“ stadiono teritorijoje statyti "Marriot" tinklo viešbutį, gyvenamuosius namus ir biurų pastatus. 2015 metais jis „Žalgirio“ stadioną įsigijo už daugiau nei 40 mln. eurų. Pagal Lietuvos įstatymus, jis įgijo ir pirmumo teisę į valstybinės žemės nuomą, esančią po stadionu. Ši teisė iš rankų į rankas keliavo bent 5 kartus, tačiau žemė iki šiol priklauso valstybei. Stadiono istorija pasuko nauja linkme, kai privatus asmuo Almas Rupšlaukis Generalinei prokuratūrai pateikė skundą, dėl valstybinės žemės nuomos be konkurso ir panaudos ne pagal tiesioginę jos paskirtį. Generalinė prokuratūra stojo ginti viešojo intereso ir pareikalavo pašalinti pažeidimus. Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) tą pačią dieną, remdamasi prokuratūros reikalavimu, pareiškė, kad nutraukia valstybinės žemės nuomos sutartį, sudarytą 1999 metais. Premjeras Saulius Skvernelis vėliau pareiškė, kad NŽT daro spaudimą investuotojui, ir kad tai yra ydinga praktika. Po Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus savivaldybės, prokuratūros ir "Hanner" atstovų pasitarimo žemės nuomos sutartis liko galioti, tačiau Avulį įpareigojo parengti naują detalųjį planą, kuriame būtų numatyta vieta naujam stadionui vietoj senojo. Visgi Avulis pareiškė, kad stadiono statyti neketina. Tačiau futbolo sirgaliai pabrėžia, kad bet kokie bandymai keisti žemės paskirtį stadiono vietoje reikš žemės nuomos sutarties nutraukimą ir pagal įstatymą, žemė privalės būti grąžinta valstybei.

Sirgaliai abejoja

Avulis šiuo metu įvairiais lygmenimis reikalauja apginti savo kaip investuotojo teises ir derybose su valstybės institucijomis naudoja nuolatinį argumentą — palikite viską, kaip yra, arba privalėsite kompensuoti nepatirtą pelną ir atlyginti nuostolius. Avulis mini milijonines sumas, kurios verčia valstybės atstovus kelis kartus pagalvoti, ar reikalingas miestui šis stadionas.

Almas Rupšlaukis kovo 17 d. parengė naują dokumentą, kuriame abejoja Avulio minimais argumentais ir skaičiais. Šį dokumentą jis išsiuntė visoms atsakingoms ministerijoms, generalinei prokuratūrai ir žurnalistams.

Pirma. Rupšlaukis dokumente teigia, kad “Mariot International” kompanija niekada neskelbė investuosianti Lietuvoje į būsimąjį “Courtyard by Marriott” viešbutį. Anot Rupšplaukio, “Mariot International”  ketina Avuliui parduoti tik franšizę pagal trišalę sutartį. Visuomenininkas daro išvadą, kad jokios realios investicijos nėra atliktos, o kartu ir nepatirti nuostoliai. Mariot, greičiausiai, neturės jokių pretenzijų.

Antra. Jo manymu, “Apex Alliance Hotel Management” šiame projekte taip pat greičiausiai neturės jokių nuostolių, nes jie taip pat pasirašė trišalę sutartį, kuriame išreiškė ketinimą administruoti viešbutį.

Trečia. Rupšplaukis informuoja, kad Šiaulių bankas planavo suteikti Avulio kompanijai 40 mln. eurų kreditą, kurio paskirtis – “Courtyeard by Marriot” viešbučio ir “Pilies apartamentų” statyba. Visuomenininkas atkreipia dėmesį, jog tokie kreditai paprastai yra apdraudžiami tarptautinėse kredito institucijose. Dar daugiau, Šiaulių bankas, išduodamas kreditą, nežinojo apie force majore aplinkybes, susijusias su žemės, ant kurios buvo ruošiamos statybos, paskirties pakeitimu. Rupšplaukis mano, kad Šiaulių bankas gali turėti tam tikrų nuostolių, tačiau tik pats bankas gali apskaičiuoti jų galimą dydį. Įmonės veiklos rizikos, prieš pradedant tokio masto projektus, pagal tarptautinę praktiką, taip pat yra apdraudžiamos.

Toliau dokumento autorius nurodo, kad remiantis Lietuvos teismų praktika, įmonės gali reikalauti kompensacijos iš valstybės, bet tam turi būti nurodyti konkretūs atlikti darbai, kurie neprieštarauja teritorijos detaliajam ir Vilniaus miesto bendrajam planams. Tokiu atveju, reikia pateikti visas sąskaitas faktūras, darbuotojų darbo laiko ir kitas finansines ataskaitas, tačiau iki šiol tai padaryta nebuvo. Rupšlaukis teigia, kad "Hanner" atstovai viešojoje erdvėje mini tik galimus — 200 mln. eurų nuostolius, kurie nėra faktiniai.

Vilniaus "Žalgirio" stadionas

Rask skirtumus: Kijevo “Olimpijskij” stadiono istorija

Avulio konfliktas su futbolo sirgaliais, miesto valdžia, valstybės institucijomis ir visuomenės dalimi, kuriai rūpi stadionas yra ne pirmas per jo ilgą karjerą. Daug didesnio masto istorija rutuliojosi Kijeve. Šiame mieste statomas prekybos ir pramogų kompleksas “Troickij” trukdė nacionalinio olimpinio sporto komplekso “Olimpijskij” rekonstrukcijai ir Ukrainos pasirengimui Euro-2012 — Europos futbolo čempionatui. Šią teisę Ukraina iškovojo kartu su kaimynine Lenkija. Bendroje paraiškoje “Olimpijskij” stadionas buvo įrašytas kaip vieta, kurioje bus surengtas čempionato finalas. Ukrainos futbolo sirgaliai ten netgi ketino surengti “futbolo maidaną”.

Ukrainietiškoje istorijoje sporto visuomenei susisklostė laiminga pabaiga. Šiuo metu “Olimpijskij” stadione žaidžia Ukrainos rinktinė, o nuo 2012 metų jis tapo ir legendinės Kijevo “Dynamo” komandos namų arena. Šiame stadione vyko ir 1980 metų vasaros Olimpinių žaidynių futbolo varžybos, 2012 metais — Europos čempionato finalas ir uždarymo ceremonija. 2018 metais “Olimpijskij” stadione vyks UEFA Čempionų lygos finalo kova. To meto Ukrainos spauda rašė, kad būtent Europos futbolo čempionatas ir išgelbėjo šį legendinį stadioną nuo liūdnos lemties: jis būtų virtęs tūkstančio kvadratinių metrų prekybos centro užkampiu.

Ukrainos sporto funkcionieriai, miesto valdžios atstovai ir kiti atsakingi asmenys šią istoriją prisimena nenoriai. “Novaya Gazeta – Baltija” susisiekė su buvusiu Ukrainos futbolo federacijos informacinės politikos vadovu Sergėjumi Vasiljevu, Grigorijaus Surkiso, tuometinio UEFA vice-prezidento, Ukrainos futbolo federacijos prezidento „dešiniąja ranka“. Būtent šios federacijos koridoriuose 2003 metais gimė idėja pateikti Euro-2012 rengimo paraišką. Vasiljevas, be kita ko, paminėjo, kad ukrainiečių planams trukdė ne tik Lietuvos verslininkas, tačiau ir Rusijos metalurgijos magnatas Vadimas Novinskis, kuris vėliau gavo Ukrainos pilietybę.


Tiesą sakant, Avulis mėgino statyti prekybos centrą “Troickij” iki 2007 m. liepos, poto netikėtai pasitraukė.


Už 20 mln. JAV dolerių Avulis savo dalį pardavė Novinskiui, o šis dar metus trukdė prekybos centro griovimui. Galų gale už 2 ha prekybos centro teritoriją, Novinskis gavo 80 ha miško teritorijos kompensaciją prie Parodų rūmų Kijeve, kurios vertė siekė 40 mln. JAV dolerių.

"Hanner" bendrovė atsisakė šiuo klausimu pateikti komentaro, teigdami, kad yra labai užsiėmę. Kompanijos atstovas spaudai Rytis Zaloga pranešė, kad jie “supras, jei “Novaja Gazeta – Baltija” straipsnis pasirodys be įmonės komentarų”. Tačiau prieš 10 metų Avulis mielai dalinosi savo neigiama investcijų patirtimi Ukrainoje.

„Šiai dienai situacija Ukrainoje yra visiškai neprognozuojama. Mes tikėjomės, jog Ukrainoje bus daugiau tvarkos, kad sumažės korupcija ir biurokratizmas. Bet per tris metus mes taip ir negavome to, ko tikėjomės. Mūsų santykį su visa šia patirtimi galima apibūdinti taip: mes šiandien esame itin nusivylę tuo, kas vyksta Ukrainoje. Mes nematome rimtų perspektyvų investuoti Ukrainoje. Šioje situacijoje Ukrainos rinka nustoja būti mums įdomi, — tuomet teigė Avulis ukrainiečių leidiniui „Glavred“.

Ukrainos spauda anuomet rašė, kad 2008 metų pabaigoje „Hanner“ projektų portfelis sudarė 993 mln. Eurų, o apie 60% vystomų projektų buvo vykdomi Ukrainos teritorijoje, kurių dauguma — gyvenamjo ploto statyba. Po pasitraukimo iš Kijevo, „Hanner“ žadėjo susitelkti ties projektais Kryme ir Odesoje, kur, jų nuomone, lengviau susitarti su miesto valdžia.

"Hanner" vadovas atkakliai laikėsi pozicijos, jog bendrovė gavo visus reikiamus leidimus prekybos ir pramogų centro statybai, bet pastačiusi pusę pastato ir investavusi 45 milijonus JAV dolerių — lygiai pusę sąmatos — išgirdo, jog šis statinys gali sutrukdyti futbolo sirgalių evakuacijai iš netoliese esančio stadiono ir tuo pačiu sutrukdyti Ukrainai laimėti teisę rengti Europos futbolo čempionatą. "Hanner" skundėsi, kad per dviejų metų prastovą statybinės medžiagos pabrango 40% -50%, kas pabrangino statybas 20-30 mln. dolerių. Jei ne prastovos, 2007 „Troickij“ jau būtų pradėtas eksploatuoti. Avulis teigia, jog buvo pakvietęs tarptautinius ekspertus, kurių išvadose nurodoma, jog prakybos centras netaps evakuacijos kliūtimi ir jai nepakenks. Tačiau UEFA laikėsi kitos pozicijos.


Avulis savo ruožtu paminėjo, jog klausimas dėl „Troickij“ buvo triskart iškeltas Ukrainos ir Lietuvos prezidentų (Adamkaus ir Juščenko) susitikimo metu. Paskutinįsyk   2006-tųjų metų lapkritį.


Žmogus iš Surkiso aplinkos papasakojo, jog Avulis netgi kvietė dalyvauti ukrainietiškajame projekte Lietuvos verslininką, šiandien Rusijoje besislapstantį Vladimirą Romanovą. Lietuvoje Romanovas yra laikomas centrine „Žalgirio“ stadiono praradimo istorijos figūra. Jis gavo stadioną beveik už dyką.  Visą praėjusį dešimtmetį Romanovas puoselėjo planus pastatyti naują stadioną nepamirštant ir komercinės naudos sau, bet bankrutavo ir pabėgo į Maskvą. „Novaya Gazeta – Baltija“ pašnekovas tvirtą Avulio įsitikinimą sėkminga projekto baigtimi siejo su silpna Surkiso pozicija po 2004 metų Maidano, po kurio jis net pusmečiui paliko šalį. Po laimėtos Europos futbolo čempionato rengimo paraiškos, Surkisas iš naujo tapo laukiamas vyriausybėje.

Nesaugus stadionas

Konfliktas buvo užprogramuotas dar tolimais 2002 metais Omelčenko vadovaujamos miesto administracijos, kai Kijevo tarybos nariai perdavė žemės sklypus komapanijos „Judžin“ panaudai, statyboms, tolimesniam prekybos ir verslo centro priešais olimpinį stadioną aptarnavimui ir eksploatavimui. Kijevo tarybos narė Natalija Novak, priklausiusi Vitalijaus Kličko blokui, Ukrainos laikraščiui „Glavred“ pasakojo, kaip iš tiesų įvyko šis žemės perdavimas. Iš pradžių žemės sklypas buvo perduotas dviems fiziniams asmenims, o kiek vėliau atiteko kompanijai „Judžin“ (kurios dalį poto nusipirko Avulis). Skirstant sklypą iškilo problemos dėl toje vietoje buvusio „Troickij“ turgaus. Norint jį nugriauti, reikėjo pasiūlyti kažką analogiško, pavyzdžiui, prekybos ir pramogų centro statybą. Potencialūs vystytojai tąsyk žadėjo, jog pirmąjį prekybos centro aukštą sudarys plačios arkos, kurios leis laisvai judėti žmonėms po pastatu taip išsprendžiant evakuacijos problemą. Šie argumentai turbūt paveikė Kijevo tarybos narius. Galiausiai, būtent, siauri praėjimai ir tapo rimta kliūtimi jau pradėtam statyti prekybos ir pramogų centrui — kas trukdytų sirgalių evakuacijai iš renovuoto olimpinio 70-ties tūkstančių stadiono ir su kuo nesutiktų UEFA. 2006 metais tarptautinė futbolo asociacijų sąjunga FIFA paskelbė ketinimus uždrausti oficialias futbolo rungtynes Kijevo Olimpiniame stadione, jeigu būtų tęsiamos statybos šalia stadiono.

Surkisas pareikalavo nutraukti „Troickij“ statybas dar 2005 metų lapkritį. Bet į jo argumentus buvo atsižvelgta tik po Lenkijos-Ukrainos paraiškos sėkmės pirmajame Euro-2012 konkurso etape  2006 metų kovą. 2007 metų rudenį įvyko ryškus parodomasis įvykis. Rungtynes su tuometiniais pasaulio futbolo čempionais Ukrainos nacionalinė rinktinė žaidė pustuščių tribūnų akivaizdoje, nes vadovaudamasi saugumo reikalavimais, Ukrainos vidaus reikalų ministerija tiesiog uždraudė į 80 tūkstančių talpinantį stadiono ovalą įleisti daugiau nei pusę žmonių. Tapo akivaizdu, jog „Troickio“ statybos istorija kėlė grėsmę didžiajam futbolui Kijeve.

Sigaliai ir valdžia

Ukrainos žiniasklaidoje Avulį praminė „išsigandusiu lietuviu“. Avulis keletą metų savo interesus gynė išties aršiai ir be baimės. Jis rėmėsi teisės į nuosavybę argumentais, investicinio klimato  svarba,  spaudė viešąją nuomonę ir institucijas savo kapitalo investicijų skaičiais, siūlė korekcijas, organizavo ekspertizes, plačiai skelbė milijoninius nuostolius, grasino teismais ir ieškiniais. Avulis laikėsi iki galo atsisakydamas nutraukti statybas, atsisakymą motyvuodamas teisiškai tvarkingais dokumentais ir teisėtais lūkesčiais.


2009 metais Kijevo taryba ėmėsi derinti naujajį generalinį miesto plėtros planą (Vilniaus bendrojo plano  svarbiausio miesto plėtros plano analogija). Visuomenė sužinojo, jog pagal iki tol galiojusį generalinį planą, aikštė šalia Olimpinio stadijono turėjo likti neužstatyta.


Ar žinojo šias aplinkybes Avulis iš pat pradžių, istorija nutyli.

Anot Vasiljevo, Avulis Ukrainoje surengė plačią informacinę kampaniją nukreiptą prieš Surkisą.

„Visuomenės nuomonę siūbavo į visas puses. Visi, kas aikštėje statė kokius nors statinius ir bandė ją įsisavinti ne pagal sportinės infrastruktūros paskirtį, o komerciniais tikslais, investavo didelius pinigus į viešosios nuomonės formavimą. Jie ėmėsi diskredituoti Surkisą, kuris tuomet ėjo futbolo federacijos prezidento pareigas. Jie bandė susieti kažkokius Surkiso komercinius interesus su neegzistuojančiomis kompanijomis. Rašė, neva, Surkisas bandė atsikratyti vienu investuotoju, kad į šį procesą įtrauktų savus“, — pasakojo Vasiljevas „Novaya Gazeta – Baltija“.

Futbolo sirgalių palaikymas, anot Vasiljevo, buvo betarpiškas ir net beatodairiškas.


„Olimpijsikij“ yra ir mūsų atmintis ir nūdiena. Sirgaliai iš Kijevo ir ne tik, kurie myli futbolą, be abejonės, stojo į Surkiso ir į futbolo federacijos pusę. Ten įvyko abiejų pusių masinės akcijos. 


Vienoje barikadų pusėje — investuotojo pasamdyti, angažuoti žmonės, kurie bandė organizuoti piketus, kitoje — tikri sirgaliai, kurie neleido net statybinei technikai dirbti toliau ties prekybos ir pramogų centro statybomis“, — teigė Vasiljevas.

Jis mano, kad valdžios susidomėjimas buvo vienu kertinių faktorių, lėmusių sėkmę.

«Surkisas sugebėjo įtikinti aukščiausius valdžios ešelonus, kad jeigu šis verslo projektas liks aukščiau valstybinių interesų, tuomet reputacinė rizika tampa pernelyg didelė. Primenu, jog netgi buvo paskelbtas specialus prezidento įsakymas šiuo klausimu, kurio vykdymą prižiūrėjo generalinė prokuratūra. Valdžios organai buvo sustyguoti pagal griežtą hierarchiją. Šis procesas negalėjo tiesiog įvykti tylomis, kaip dažnai nutinka: visuomenė pasipiktinusi, o statybininkai stato lyg niekur nieko — čia taip neturėjo įvykti“.


Taip pat skaitykite: Stadiono likimą nulėmė ir premjerai​


 

shareprint
Главный редактор «Новой газеты. Балтия» — Яна Лешкович. Пользовательское соглашение. Политика конфиденциальности.